zurzaila

Nuo šiol mane rasite http://zurzaila.blogspot.com/

Nauji namai didesni, todėl pažadu juose dalytis dar didesniu naujienų srautu :)

Taip! Mes tai pasakėme! Viskas truko taip trumpai, kad net nespėjome sureaguoti :) Karštą rugpjūčio 13-ąją, penktadienį, mudu su Aurimu tapome vyru ir žmona. Dar kartą ačiū visiems buvusiems kartu, atėjusiems pasveikinti. Buvo labai smagu jus matyti. Kol kas dar bandau susivokti, ar jaučiu, kad kas nors pasikeitė, ar ne :) Tačiau tas jausmas, kai ryte atsibundi šalia savo žmogaus, pamatai ant savo ir jo rankų žiedus, o mieguistu protu supranti, kas įvyko ir kaip beprotiškai laiminga dėl to jautiesi, nepakartojamas! Visąlaik noriu šypsotis! Visiems!

Apie savo santykius su mama (o anksčiau - ir tėvu) galėčiau parašyti knygą su akiniuotų dėdžių komentarais ir įžvalgomis. Bet šįkart nesu nusiteikusi atvirauti. Tenoriu tik konstatuoti faktą - tėvai būna išprotėję. Kai kuriems tai pasireiškia jau kūdikystėje (jų vaikų, savaime aišku :) Pavyzdžiui, žinau vieną merginą, kuri savo dukrytę rengia TIK rožiniais rūbeliais, yra pripirkusi visokių kaspinėlių, skrybėlaičių, nes mano, kad jos dukrytė atrodo labai berniukiška. Nežinau, ką galvos tas kūdikėlis, kai užaugs ir pamatys visas vaikystės foto, kuriose ji - rožinė :) Bet man tai atrodo keistoka (švelniai tariant…). Kita vertus ši mama dar ne tiek pačiuožusi, kiek viena užsienietė, į kurios tinklaraštį atklydau prieš kelias dienas. Helsinkyje gyvenanti Adele Enersen žaidžia su savo miegančiu kūdikiu ir, kaip pati sako, bando įsivaizduoti, apie ką mažylė sapnuoja. Du man labiausiai kol kas patikę kadrai:

Nuotraukos iš čia. Laukiu nesulaukiu pratęsimo - įdomu stebėti, ką dar sugalvos ta mamulė.

Pažymiu, kad 2010 m. liepą viskas prasidėjo. Dalis pamatų jau yra. Laukia visa kita (oi, kiek daug to KITO…)

Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad po Lietuvą keliauju nedažnai. Vaikystėje tėvai mėgo pasivažinėti po gražias vietoves, tačiau augant vaikams ir darbų krūviams tradicija apmirė. Studentavimo metais jos neatnaujinau, todėl visas gražiausias pamatytas Lietuvos vietas prisimenu su mokykliniais intarpais: pilnu moksleivių autobusu, juos raminančiais mokytojais, užkandžiais, žaidimais autobuso gale, “berniukai į dešinę, mergaitės į kairę” ir pan. Žodžiu, pačių lankytinų objektų beveik neprisimenu :( Todėl, kai vienas iš draugų pasiūlė vieną savaitgalį skirti kelionei po Aukštaitiją, garsią ežerais ir kitais gerais dalykais, iš karto pradėjau planuoti laisvą savaitgalį. Kelionė įvyko ir pavyko. Vienintelis minusas, kad pats kelionės iniciatorius negalėjo vykti (nieko nepadarysi, ligos ateina nekviestos ir dažniausiai nelaiku).

Daug nesiplėsiu, nes viską pasakys nuotraukos, kurias šiaip taip sukėliau į internetą. Tik keletas skaičių ir svarbiausių faktų: vykome dviem mašinom, septyni žmonės. Kelionės maršrutas: Kaunas-Zarasai, su užsukimais į mažesnius miestelius ir Ukmergę, Uteną, Zarasus.

Atradome nuostabų Alaušo ežerą ir gana pigų bei svetingą (yra laužavietės, sūpynės, žaidimų aikštelės, vieta valgymui, palapinėms, pusėtinas lauko tualetas) kempingą visai šalia jo.

Prisijuokėme (ir iš džiaugsmo, ir iš nerimo) keliaudami vingiuotais ir kalvotais Zarasų rajono keliukais. Pasiekėme Stelmužės ąžuolą, kuris, nors ir paremta, atrodo taip pat, kaip prieš gerus 15 metų. Išbandėme naują palapinę (puiki), save ir draugus (kai kuriems teko susipažinti). Žodžiu, viskas buvo taip super, kad norisi kartoti ir kartoti. Pagiriamasis žodis maršrutą sudariusiam Dariui ir jo šturmanei Vikai - laaabai palengvina kelionę, kai kažkas priekyje važiuoja ir reguliuoja lankytinų objektų skaičių :)

Kaip sakė Aurimas: “Po tokių savaitgalių nereikia net atostogų”. Pridurti neturiu ką. Nebent tai, jog reikia po Lietuvą keliauti, nes ji nuostabi.

Šis įrašas įkvėptas pastarųjų dienų landžiojimo internete. “Vaikštinėjau” po visokių vaikiškų rūbų parduotuves, kur ieškojau įvairiausių grožybių mažyliams. Eilinį kartą supratau, kad labai gera būti vaiku, nes jiems viskas tinka. Nebūtini jokie special fasonai, medžiagos, kirpimai. Jie idealiai atrodo su bet kuo. Aišku, priderinus kažką ypatingo tas OHO būna dar didesnis.

Pora modeliukų jūsų dėmesiui. Nuotraukos iš Planetawsomekid.com

Suprantu, karšta, todėl bėgioti nesinori. Bet  tikriausiai ne man vienai darbai/ planai/ namai/ draugai/ t.t. veja vieni kitus? Todėl dabartinį savo gyvenimo etapą tik taip ir tegaliu įvardinti: “Bėgte marš!”.

Pastarosios savaitės man priminė, kad kuo daugiau darbų, tuo daugiau aš padarau. Svarbiausia prisiversti pradėti ir įsukti karuselę. O kadangi man ji jau sukasi, tai ir varau beveik be sustojimo:)

Negaliu patikėti, kad per pirmąsais dvi liepos savaites (beje, šiandien pats vidurvasaris!) spėjau “apturėti” mergvakarį, brolio mokyklos baigimo šventę, kitaip tariant - išleistuves, o dabar jau lyg ir (laikau kumščius, kad nieko nenutiktų!) įsisuka namo statybos. Na, įsisuka dar ne tas, pats tinkamiausias, žodis. Bet palengva reikalai pradėjo judėti.

Bebėgiodama po gyvenimą aš vis pagaunu save galvojančią, kad staigiai pralėkė 9 metai. Kodėl šis skaičius toks svarbus? Nes prieš tiek metų baigiau mokyklą, o šiemet su ja atsisveikina ir mano mažylis (182 cm ir koks 68-70 kg:) brolis. Prisipažinsiu, buvo žiauriai keista matyti, kaip tie patys mokytojai (baigėme tą pačią mokyklą) įteikė jam brandos atestatą. Spindinčios mamos akys išdavė, kad ji savo jaunėliu nepaprastai didžiuojasi. O aš ir džiaugiuosi, ir nerimauju. Todėl, kad prisimenu, jog man tas “išėjimo į savarankišką gyvenimą” etapas buvo nekoks. Pirmiausia todėl, kad buvau bailiukė. Nepatiko man bendrabutyje. O prieš tai dar buvo visokio chaosėlio su stojimais (tuomet Klaipėdos universitetas, kur baigiau bakalaurą dar nebuvo bendrame sąraše), tai mano brandos atestatas paklaidžiojo tarp Šiaulių, Kauno ir Klaipėdos :) Dar buvo nusivylimų (neįstojau į nemokamą žurnalistiką VU), bet galiausiai viskas baigėsi labai gerai. Dabar visa tai laukia mano brolio, kuris yra kitoks nei aš - labiau savimi pasitikintis, daugiau matęs, patyręs, tačiau lygiai taip pat tiksliai nežinantis, ko gyvenime nori. Labai tikiuosi, kad jam pavyks įstoti iš karto į pirmąsias nurodytas specialybes, kad patiks mokytis, nebus per sunku. Nerimauju ir dėl savarankiško jo gyvenimo - niekam nepaslaptis, kad pagrandukai visų lepinami. Taip ir mūsų jaunėlis. Tos mamos ir vyresnės sesės “pagadina” žmones… :-)

O kur dar kiti reikalai: būsimi vasarinukų gimtadieniai ir svarbiausia A. ir mano šventė. Žodžiu, turiu ką veikti. Bet dėl to esu nepaprastai laiminga. (Pfu pfu pfu) gera ši vasara. Karšta ir darbinga - ko daugiau reikia? :)

Kadangi žinau, kad tinklaraštį daugiausia skaito draugai bei giminės ir artimieji, pabaigai įmetu nuorodas į nuotraukas: mergvakaris, poilsis, brolio išleistuvės.

Pesimizmas yra emocija, o optimizmas - valia. Šį teiginį išgirdau šiemet VDU, per absolventų diplomų įteikimo šventę, iš Japonijos ambasadorės Lietuvoje lūpų. Kadangi jau anksčiau minėjau, jog iš prigimties esu labiau pesimistė nei optimistė, tai suprantu, kad turiu truputėlį valios :) Juk sugebėjau sau įsikalbėti nors kažkiek pozityvesnį požiūrį į gyvenimą. Tačiau dar vienos kvailos savybės - idealizmo - niekaip nesugebu iš savęs išgyvendinti. Kuo jis man trukdo? Ech… (ilgas atodūsis :) Labai daug kuo. Kad ir dabar: planavau, sapnavau, įsivaizdavau, o išėjo kaip visada :) Nesileisiu į smulkmenas. Užteks to, kad parašysiu, jog idealizuotas reikalas sėkmingai nuplaukė, o aš, kaip dažniausiai man ir būna, gavau pati sau duoti niuksą: “Juk žinojai, kad viskas tuo ir baigsis, tai kam dar kažką bandei???”

Kažkur esu skaičiusi, kad galima save užprogramuoti: nusiteikti, kad tau viskas seksis. Metodas paprastas: visur ir visomis priemonėmis (užrašais, priminimais, kartojimais, garsu ir vaizdu, etc.) sau priminti, kad gyvenimas tobulas ir gražus, o tu - pats sėkmingiausias ir laimingiausias žmogus. Bet aš nemoku kartoti sau iki pažaliavimo, jog viskas bus gerai, kai (giliai širdyje) žinau, kad to nebus. Tuo atžvilgiu, kaip suprantu, esu realistė :)

Minčių kratinį pabaigsiu netikėtai - nuoroda :) SŽ1 grupės bakalaurai supras, kiti liks apšalę, išgirdę ką aš klausiau bakalauro laikais :))

Būsimame name tikriausiai neturėsime problemos dėl vietos stygiaus, tačiau, jei ruoščiausi ar gyvenčiau mažučiame bute, tikrai ieškočiau ko nors panašaus į Italijoje gaminamus baldus, apie kuriuos pasakoja jų gamintojai žemiau esančiame vaizdo klipe. Aišku, net neabejoju, kad jie kainuoja nemažai.

Kadangi nėra šalia A., kuris stebuklingu rankos prisilietimu padarytų, jog vaizdo klipas būtų rodomas šiame tinklaraštyje, tenka įdėti paprastą nuorodą į klipą. Sekite ja :-)

Du mobiliakai, piniginė, vazelinas, lininė tašytė pirkiniams, skėtukas, užrašų knygutė, “Sodros” pažymėjimas, trys tušinukai, piešukas, trintukas, akinių dėklas, linzės dėkliuke, raktai nuo darbo, raktai nuo namų, (atsarginė) baterija, diktofonas, įklotai, Ibumetin, laidas video ir nuotraukoms iš telefono iškelti į kompą - ne tiek jau ir daug kasdien nešiojuosi rankinuke :-) Tačiau, kai reikia greitai susirasti kokį nors daiktą jame, man būna ŠAKĖS. Blogiausia, kad tuomet tenka staigiai iškraustytą visą rankinės turinį dar staigiau sukrauti atgal, o susidėlioti tvarkingai viską pavyksta tikrai ne tą pačią dieną. Žodžiu, mano rankinuke vyrauja nuolatinis chaosas.

Kodėl rašau apie rankinių turinį? Perkraustyti savąją privertė nuotraukų ciklas, kurį sukūrė fotografas Jason Travis.

Peržiūrėjusi visas foto supratau du dalykus: vyrų ir moterų kasdien turimų daiktų kiekis ir paskirtis nelabai radikaliai skiriasi :) Be to, dažnai vyrai tvarkingesni (aišku, būna išimčių, žr. į foto, kur vyrukas turi net keturis žiebtuvėlius ir dar bala žino kam reikalingų daiktų krūvelę :)

Buvo keista suvokti, kad iš rankinių turinio sunkoka atspėti, ką savo gyvenime veikia žmogus (apie mane viską galėtų išduoti diktofonas. Bet kas žino, gal aš jį nešiojuosi, nes esu tyrėja!)